Žinantis pasiekia daugiau
 
 
 

Apsigyventi

 

       
 
JUDĖJIMO TEISĖ IR LAISVĖ

Įgyvendinti asmenų judėjimo laisvę visoje Bendrijos teritorijoje buvo siekiama dar 1957 m. pasirašytoje Europos Bendrijos įkūrimo (Romos) sutartyje. Dabar kiekvienas ES pilietis, naudodamasis jam garantuojama asmenų judėjimo laisve, gali apsigyventi kitoje ES valstybėje narėje.

 

Kiekvienas ES pilietis, turėdamas galiojančią tapatybės kortelę arba pasą, kitose ES šalyse gali be apribojimų gyventi iki 3 mėnesių. Norint kitoje ES šalyje narėje apsistoti iki 6 mėnesių, jos institucijas privalu informuoti apie savo atvykimą. Asmenys, siekiantys likti kitoje valstybėje narėje ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, turi atitikti bent vieną iš šių reikalavimų:

  • Užsiimti ūkine veikla (būti samdomais ar dirbti savarankiškai);
  • Turėti pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą (nėra nustatyta, kiek tiksliai lėšų asmenys privalo turėti);
  • Kaip studentai dalyvauti profesinio mokymo programoje;
  • Būti ES piliečio, atitinkančio vieną iš pirmiau išvardytų kriterijų, šeimos nariais.

 

GALIMYBĖ NUOLAT GYVENTI PRIIMANČIOJOJE VALSTYBĖJE NARĖJE

ES piliečiai gali įgyti teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu ten teisėtai gyvena penkerius metus iš eilės, ir jiems nebuvo taikytas sprendimas dėl išsiuntimo. Ši taisyklė taikoma ir ES piliečio šeimos nariams, kurie gyvena kartu su ES piliečiu penkerius metus.

 

ES pilietis, norintis apsigyventi priimančioje ES šalyje narėje ilgiau nei 6 mėnesiams, privalo gauti leidimą. Leidimas galioja neribotą laiką ir savaime atnaujinamas kas dešimt metų. Šeimos nariai iš trečiųjų šalių turi tokias pačias teises kaip ir ES piliečiai, kuriuos jie lydi, tačiau jų gali būti prašoma gauti trumpalaikio buvimo vizą arba analogišką dokumentą. ES piliečio šeimos nariai taip pat turi teisę į socialinį draudimą ir teisę užsiimti ūkine veikla – įsidarbinti arba dirbti savarankiškai. 

 

Darbuotojams leidžiama visam laikui pasilikti valstybėje, kurioje buvo paskutinė jų darbo vieta, jeigu jie joje dirbo ir gyveno trejus metus, jiems sukako pensinis amžius arba jie kenčia nuo nepagydomos ligos. Tokios pačios nuostatos taikomos su jais gyvenantiems šeimos nariams. Taigi ES šalių narių piliečiai turi teisę pasilikti priimančioje valstybėje narėje, net jei toje šalyje nebedirba.

 

ATVYKIMO IR APSIGYVENIMO TEISĖS APRIBOJIMAI

Valstybės narės gali atsisakyti ES piliečiui suteikti teisę atvykti arba apsigyventi jų teritorijoje remdamosi  tik viešojo intereso, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais. Priemonės, turinčios įtakos judėjimo ir apsigyvenimo laisvei, turi būti grindžiamos asmeniniu atitinkamo asmens elgesiu, tačiau ankstesnis asmens teistumas savaime tokių priemonių nepateisina. Vien faktas, kad baigėsi atitinkamo asmens atvykimo dokumentų galiojimas, nesuteikia pagrindo jį išsiųsti iš priimančios šalies.

 

Atvykimo ir apsigyvenimo teisės apribojimai asmenims gali būti taikomi, jeigu jų elgesys yra pavojingas visuomenei ir kelia grėsmę pagrindiniams  priimančios valstybės interesams. Bet kokiu atveju prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo valstybė narė turi įvertinti daugelį veiksnių – pavyzdžiui, laikotarpį, kurį atitinkamas asmuo joje pragyveno, jo amžių, integracijos laipsnį ir šeiminę padėtį priimančiojoje valstybėje narėje, taip pat ryšius su kilmės šalimi. Jeigu ES pilietis gyveno priimančiojoje valstybėje dešimt ar daugiau metų arba yra nepilnametis, sprendimas dėl jo išsiuntimo gali būti priimtas tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai tai yra būtina visuomenės saugumui.

 

Jei nusprendžiama, kad asmuo turi palikti priimančiąją šalį, ES direktyvos numato reikalavimus informavimui apie būtinumą palikti šalį, minimalius terminus išvykimui ir tam tikras procedūrines garantijas. Asmenys, dėl kurių priimti sprendimai išsiųsti, gali prašyti, kad jų padėtis būtų dar kartą apsvarstyta ne vėliau kaip po trejų metų. Sprendimai dėl išsiuntimo, kurie galiotų visą piliečio gyvenimą, negali būti priimti jokiomis aplinkybėmis.

 

PEREINAMIEJI LAIKOTARPIAI NAUJŲ ES ŠALIŲ NARIŲ PILIEČIAMS

ES ypač išsiplėtė 2004 m. (prisijungus Čekijai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai) ir 2007 m. (prisijungus Bulgarijai ir Rumunijai). Siekiant nepakenkti visų ES valstybių narių interesams, tačiau kartu užtikrinti ES piliečių teises į laisvą judėjimą, buvo nustatyti tam tikri pereinamieji laikotarpiai minėtų šalių piliečių judėjimui į senąsias valstybes nares. Šiuo metu pereinamieji laikotarpiai yra pasibaigę, išskyrus Bulgarijos ir Rumunijos piliečiams taikomus apribojimus, kurie turėtų baigtis 2013 m. gruodžio 31 dieną ir greičiausiai nebebus atnaujinti.

 

PILIEČIŲ JUDUMO SKATINIMAS

ES skatina piliečius naudotis asmenų judėjimo laisvės teikiamais privalumais ir įgyvendina įvairias priemones – tiek reglamentuodama teisines įdarbinimo procedūras, tiek ES mastu steigdama agentūras, padėsiančias įsidarbinti ES teritorijoje.  

 

  

Informacija atnaujinta: 2012.10.04 17:08