Žinantis pasiekia daugiau
 
 
 
Apie ES vidaus rinką path_arrow Istorija ir svarbiausi įvykiai

Istorija ir svarbiausi įvykiai

Istorija

Vidaus rinkos kūrimas – laipsniškas kliūčių šalinimas

Kuriant vidaus rinką, reikėjo ne tik pašalinti kliūtis, kurios trukdytų įgyvendinti keturias laisves, bet ir panaikinti rinką iškraipančias valstybių intervencines priemones. 1985 m. birželio mėn. Europos Komisija Baltojoje knygoje, kurioje buvo išdėstyta Bendrosios rinkos programa, išskyrė tris svarbiausias kliūčių, trukdančių įgyvendinti asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisves, grupes. Fizinės kliūtys apėmė prekių ir asmenų kontrolės priemones prie valstybių narių sienų. Fiskalinėmis kliūtimis įvardyti apribojimai, atsirandantys dėl skirtingų valstybių narių įdiegtų pridėtinės vertės bei akcizo mokesčių. Techninių kliūčių kategorija apėmė viešųjų pirkimų taisykles, laisvo darbo jėgos, kapitalo, paslaugų judėjimo ir verslo aplinkos suvaržymus.


Techninių kliūčių naikinimui buvo skirta didesnioji Bendrosios rinkos priemonių dalis. Tokiose srityse kaip produktų standartai, bandymai ir sertifikavimas, kapitalo judėjimas, viešieji pirkimai, kapitalo judėjimas, transportas ar naujos technologijos valstybės narės įgyvendino savo nustatytus reikalavimus. Šalyse egzistavę skirtingi prekių ir paslaugų standartai kliudė bendros rinkos įgyvendinimui. Siekdama panaikinti šias kliūtis, Komisija ėmė dažniau taikyti abipusio pripažinimo principą, kuris turėjo pakeisti anksčiau daugelyje sričių vyravusį standartų derinimo principą. Kartu imta siekti, jog rinkoje būtų užtikrinti  bendri  standartai kai kuriems valstybių narių produktams (pvz., žaislams ar medikamentams).  Šiam tikslui numatyta įsteigti Europos standartizacijos komitetą (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetą (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutą (ETSI).


Bendrosios rinkos programoje buvo numatytos sudėtingos mokesčių sistemos derinimo priemonės, kuriomis siekta sukurti bendrą PVM mokėjimo sistemą, įsigaliosiančią panaikinus vidaus kontrolę. Valstybės narės, kurioms PVM yra pagrindinis pajamų ir socialinių programų finansavimo šaltinis, numatytoms derinimo priemonėms nepritarė. 1991 m. buvo sutarta dėl kompromisinio varianto – standartinis 15 proc. PVM būtų įgyvendinamas nuo 1993 m. pradžios, o tam tikroms prekėms pereinamuoju laikotarpiu galėjo būti paliktas mažesnis PVM arba nenustatyta jokio. Siekiant suderinti akcizus kurui, alkoholiui ir tabakui, 1992 m. valstybės narės susitarė dėl suderintos akcizų struktūros ir mokesčių dydžių.


Siekiant liberalizuoti įvairių paslaugų teikimą, Bendrosios rinkos programoje buvo išdėstytos priemonės bankų veiklos, draudimo, sandorių vertybiniais popieriais, transporto paslaugų, kabelinio bei palydovinio ryšio paslaugų liberalizavimui. Pateikti pasiūlymai, susiję su įmonių teise bei įmonių apmokestinimu. Bankų veiklos ir draudimo bei sandorių vertybiniais popieriais liberalizavimas buvo pagrįstas trimis principais – valstybėse narėse suderinti bankų veiklos reguliavimo struktūrą ir reikalavimus, įgyvendinti kilmės valstybės kontrolę ir abipusį kitų standartų pripažinimą tarp valstybių narių priežiūros institucijų. Sunkumų sukėlė kelios transporto paslaugų liberalizavimo priemonės. Konkurenciją vidaus rinkoje ribojo valstybės narės valdžios institucijų reguliavimas, kuriuo buvo skatinama ir remiama vietinių įmonių veikla. Tačiau transporto paslaugas liberalizuojančios priemonės su keliomis išimtimis buvo patvirtintos.


Įmonių teisės ir įmonių apmokestinimo srityje siekta sukurti struktūrą, reguliuojančią Europos transnacionalinių korporacijų veiklą. 1992 m. reglamentas apibrėžė Europos ekonominių interesų grupės veiklą, kelios direktyvos nustatė įmonių veiklos reguliavimą, bet svarbiausias pasiūlymas dėl Europos įmonės statuto priėmimo nebuvo įgyvendintas. Taryba patvirtino tris pasiūlymus, susijusius su skirtingomis įmonių apmokestinimo taisyklėmis. Pirmasis pasiūlymas buvo susijęs su kapitalo prieaugio, atsirandančio po susiliejimo ir kitokių restruktūrizavimo procedūrų, apmokestinimo taisyklėmis. Antrasis numatė būdus, kaip išspręsti dvigubo apmokestinimo pervedant dividendus iš vienos valstybės narės į kitą problemą. Trečiasis nustatė taisykles dėl filialų pelno apmokestinimo.


Viešieji pirkimai ilgą laiką buvo viena iš keturių laisvių įgyvendinimo probleminių sričių – daugumą skelbtų konkursų laimėdavo vietinės firmos. Tačiau nuo 1976 m. imtasi veiksmų šiai sričiai liberalizuoti. Siekdama įveikti šią kliūtį, Europos Komisija pasiūlė tokias taisykles: skelbti viešą konkursą ir reikalauti skaidrumo, nustatyti bendrus standartus, laimėtojo rinkimo procedūrą ir baudas už reikalavimų nesilaikymą. Bendra visoms sritims taisyklė – pasiūlymai viešiesiems pirkimams turi būti vertinami objektyviai, užtikrinant procedūrų skaidrumą, o laimėtojai atrenkami vadovaujantis ekonominio naudingumo principu.


Įgyvendinti laisvo asmenų judėjimo principą buvo gerokai sunkiau, tačiau ir tai pavyko. Valstybės narės turėjo įdiegti bendras politinio prieglobsčio, imigracijos, vizų ir pasų kontrolės trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu taisykles, panaikinti pasų kontrolę prie vidaus sienų, gerinti policijos bendradarbiavimą ir derinti priemones prieš nelegalią veiklą, tokią kaip terorizmas ar narkotikų ir ginklų gabenimas. Trys svarbiausi dokumentai, kuriuose numatytas šių priemonių įgyvendinimas – Dublino konvencija dėl politinio prieglobsčio taisyklių, Konvencija dėl išorinių sienų ir Šengeno sutartis, skirta visiems formalumams prie vidaus sienų panaikinti. Visgi įgyvendinant šias konvencijas bei sutartį kilo sunkumų. Prie Šengeno sutarties, įsigaliojusios 1993 m., neprisijungė visos narės. Dublino konvencija įsigaliojo tik 1997 m. rugsėjį, o Konvencijos dėl išorinių sienų įgyvendinimą blokavo Jungtinės Karalystės ir Ispanijos nesutarimai dėl Gibraltaro statuso.


1992 m. įtvirtinta teisė nedirbantiems asmenims (pensininkams, studentams) gyventi Bendrijos teritorijoje. Europos Komisija taip pat pateikė pasiūlymų dėl abipusio išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo, o Europos Taryba patvirtino, jog vienų valstybių narių aukštojo mokslo diplomai turi būti pripažįstami kitose.

 *****

Prie visų šių sprendimų priėmimo aktyviai prisidėjo valstybių narių ekonominės interesų grupės. Europos Komisijai pavyko išspręsti daugumą nesutarimų ir suderinti valstybių narių interesus. Sunkumai, tokie kaip XX a. aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusi ekonominė krizė ir dėl jos kilęs protekcinių interesų grupių spaudimas valstybių narių vyriausybes skatino imtis nacionalinių rinkų apsaugos priemonių, dažnai prieštaraujančių bendros rinkos veikimui. Tačiau, nepaisant iššūkių, buvo sukurta vienoda netiesioginių mokesčių struktūra, pradėta produktų standartizacija, panaikinta daug valiutų cirkuliacijos apribojimų atsiskaitant už prekes ar investuojant.


Atsižvelgiant į Bendrosios rinkos programos tikslus ir joje numatytų priemonių patvirtinimo eigą, jos įgyvendinimas vertinamas teigiamai. Tačiau tai nuolat besitęsiantis, dinamiškas procesas. Europos Komisija pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiria ne naujiems pasiūlymams formuluoti, bet jau patvirtintoms priemonėms valstybėse narėse diegti.

Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etapai

Sėkmingas vidaus rinkos veikimas neatsiejamas nuo Ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo (EPS). Vienas svarbiausių jos rezultatų – bendrų pinigų įvedimas – itin palengvino prekių, paslaugų ir, svarbiausia, kapitalo judėjimo laisvių įgyvendinimą.


Nors koordinuoti ekonominę ir pinigų politiką ES valstybės narės nusprendė dar 1957 m. ir nuolat vyko sudėtingi debatai, tačiau suderintų veiksmų imtasi tik devintajame dešimtmetyje. 1988 m. birželio mėnesį posėdžiavusi ES Vadovų Taryba patvirtino siekį palaipsniui sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą. Tuometinis Europos Komisijos pirmininkas J. Delors ir jo suburtas komitetas buvo įpareigoti pasiūlyti konkrečius įgyvendinimo žingsnius.


Ekonominė ir pinigų sąjunga buvo kuriama trimis etapais, nors dėl įvairių priežasčių ne visuomet pavykdavo laikytis sutartų terminų. Pirmasis kūrimo etapas prasidėjo 1990 m. liepos 1 d. Vienas pirmųjų žingsnių, sukūrusių pagrindą tolimesnei raidai, buvo kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimų panaikinimas. Be to, sustiprintas Valstybių narių centrinių bankų valdytojų komiteto statusas: jam priskirtos naujos pareigos konsultuoti valstybių narių pinigų politikos klausimais ir, siekiant kainų stabilumo, skatinti jos koordinavimą. 1991 m. sušaukta tarpvalstybinė konferencija, kurios metu spręsti instituciniai Ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo klausimai. Nutarta, kad bus pasirašyta ES sutartis, prie kurios pridėti protokolai dėl Europos Centrinio Banko, Europos nacionalinių centrinių bankų sistemos bei Europos pinigų instituto statutų.


Antrojo etapo pradžia – 1994 m. sausio 1 d., kuomet buvo įkurtas Europos pinigų institutas (EPI) ir panaikintas Valdytojų komitetas. EPI numatytos šios funkcijos:

  • Rengti priemones ir tvarką bendrai pinigų politikai vykdyti būsimoje euro zonoje ir analizuoti galimas pinigų politikos strategijas;
  • Skatinti derinti tinkamai parengtos euro zonos pinigų, bankų, mokėjimų balanso ir kitų finansinių duomenų statistikos rinkimą, apdorojimą ir skelbimą;
  • Sukurti sistemą užsienio valiutos operacijoms atlikti ir laikyti bei valdyti euro zonoje dalyvaujančių valstybių narių oficialias užsienio valiutos atsargas;
  • Skatinti tarptautinių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymo sandorių veiksmingumą, siekiant paremti euro pinigų rinkos integraciją, ypač sukuriant techninę infrastruktūrą (TARGET sistema), kad tarptautiniai mokėjimai būtų apdorojami taip pat sklandžiai kaip ir vietiniai;
  • Paruošti eurų banknotus, įskaitant jų dizainą ir technines specifikacijas.        

 

Visgi Europos pinigų institutas nebuvo atsakingas už pinigų politikos įgyvendinimą ES ir neturėjo kompetencijos vykdyti užsienio valiutų intervencijos. Nepaisant to, jis vykdė visą parengiamąjį darbą iki trečiojo etapo ­– bendros ES valiutos įvedimo. Jo pasiūlymais paremtas perėjimo prie euro planas, kurį 1995 m. gruodžio mėnesį patvirtino ES Vadovų Taryba. EPI teikė ataskaitas dėl euro zonos ir kitų ES šalių valiutų kursų derinimo, taip pat pristatė būsimų euro banknotų dizainus.


1997 m. ES Vadovų Taryba priėmė Stabilumo ir augimo paktą, kuriuo siekta užtikrinti drausmę Europos ir pinigų sąjungoje, o 1998 m. gegužės 2 d. jau buvo vieningai nutarta, kad 11 valstybių narių sėkmingai įvykdė sąlygas, reikalingas dalyvauti trečiajame EPS etape ir bendrai valiutai įvesti. Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija buvo pirmosios valstybės, įsijungusios į euro zoną. Jų finansų ministrai sutarė su nacionalinių centrinių bankų valdytojais, Europos Komisija ir EPI dėl esamų valiutų perskaičiavimo į eurą kursą (pasiremta Valiutų kurso mechanizmo parametrais). Tuo pačiu ES Vadovų Tarybos nariai nusprendė, kuriuos asmenis rekomenduojama skirti Europos Centrinio Banko (ECB) vykdomosios valdybos nariais. Pirmuoju ECB pirmininku paskirtas Nyderlandų ekonomistas W. F. Duisenberg. Valstybės narės sutarė, kad ECB kartu su dalyvaujančių valstybių narių nacionaliniais centriniais bankais turi sudaryti Eurosistemą. Taigi galima teigti, jog antrajame etape pasiektas geresnis valstybių narių pinigų politikos koordinavimas bei sustiprinta ekonominė konvergencija – pasirengta bendrai valiutai įvesti.


Ekonominės ir pinigų sąjungos trečiasis etapas prasidėjo 1999 m. sausio 1 d. Buvo neatšaukiamai nustatyti 11 dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursai, o Europos centrinis bankas tapo atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą. 2001 m. prie euro zonos prisijungė Graikija, 2007 m. – Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, 2011 m. – Estija. Prisijungus šioms valstybėms, jų nacionaliniai centriniai bankai tapo Eurosistemos dalimi.


Šiuo metu euras cirkuliuoja septyniolikoje ES valstybių narių ir toliau planuojama euro zonos plėtra. Nors būta mėginimų nustatyti euro įvedimo Lietuvoje datą, kol kas šis planas neįgyvendintas, nes Lietuva iki šiol nevisiškai atitinka euro įvedimui svarbius konvergencijos kriterijus. Šiuo metu Lietuvos vyriausybė ir ekonomistai nesiryžta nurodyti galimos tikslios datos.

 

Euro įvedimas valstybėse narėse – didelių politinių diskusijų tema. Nuolat svarstoma, ar nacionalinės valiutos atsisakymas šaliai iš tiesų yra visapusiškai naudingas. Šios diskusijos suintensyvėjo euro zonai patiriant sunkumų dėl itin ryškių ekonominės krizės pasekmių kai kuriose ES valstybėse narėse. Vis dėlto tikėtina, jog tai yra laikinos problemos, kurias netrukus valstybėms narėms pavyks išspręsti, o bendros Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimas bus tęsiamas toliau.

Svarbiausi įvykiai

1957-ieji: Romos sutartis

1957 m. kovo 2 d. Romoje pasirašyta sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos įkūrimo. Vidaus (bendrosios) rinkos įgyvendinimas tapo vienu iš svarbiausių ES tikslų. Tai turėjo skatinti subalansuotą ekonominę veiklą, gyvenimo lygio kilimą ir Bendrijos narių sanglaudą. Valstybės narės numatė:

  • Panaikinti muito mokesčius ir kitas eksportą Bendrijos teritorijoje ribojančias priemones;
  • Laipsniškai naikinti kliūtis laisvam asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių;
  • Sukurti sistemą, užtikrinančią konkurenciją Bendrijos viduje;
  • Suderinti valstybių narių teisę, kad būtų užtikrintas sėkmingas vidaus rinkos funkcionavimas;
  • Patvirtinti procedūras, leidžiančias koordinuoti ekonominę valstybių narių politiką;
  • Įkurti Europos socialinį fondą, siekiant pagerinti darbuotojų užimtumą ir gyvenimo standartus;
  • Įkurti Europos investicijų banką, siekiant palengvinti Bendrijos ekonominę plėtrą. 

7-asis dešimtmetis

  • 1960 m. gegužės mėn. Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymams sparčiau šalinti vidaus prekybos kliūtis, įdiegti bendrąjį muitų tarifą ir kurti bendrąją žemės ūkio politiką.
  • 1968 m. liepos mėn. panaikinti prekybos tarp Europos bendrijos šalių tarifai, įsigaliojo bendrasis prekybos su trečiosiomis šalimis muitų tarifas – sukurta Muitų sąjunga.

8-asis dešimtmetis

1979 m. vasario 20 d. Europos Teisingumo Teismas svarstė Cassis de Dijon bylą, turėjusią didelę įtaką Bendrosios rinkos įgyvendinimo eigai. Europos Sąjungos Teisingumo teismas (ESTT) spręsdamas bylą nustatė, jog turi būti laikomasi abipusio pripažinimo principo. Šio principo esmė – skirtingų standartų, galiojančių prekėms valstybėse narėse, pripažinimas. Po Cassis de Dijon bylos išaugo paties ESTT svarba Europos integracijos procesui, o Europos Komisija ėmė siekti, jog abipusio pripažinimo principas būtų plačiau įgyvendinamas.

9-asis dešimtmetis

  • 1985 m. Taryba patvirtino rezoliuciją „Dėl naujo požiūrio į techninį derinimą ir standartus”, kurioje ypač akcentuotas minėtasis abipusio pripažinimo principas. Kartu nustatytos sritys, kuriose valstybės narės turėjo vykdyti esminius sveikatos ir saugumo reikalavimus ir netaikyti papildomų standartų prekėms, įvežamoms iš kitų valstybių narių.
  • 1985 m. birželio mėn. Europos Komisija (pirmininkaujant J. Delors) pristatė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui. Joje numatyta, jog bus pradėta diegti Bendrosios rinkos programa (angl. Single Market Program), kurios pagrindinis tikslas – iki 1992 m. pabaigos pašalinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, kapitalo bei asmenų judėjimui. Nustatyta, kas labiausiai trukdė šių keturių laisvių įgyvendinimui ir numatytos priemonės, kaip šalinti kliūtis ir įgyvendinti pagrindinius tikslus. Ši programa dar vadinama „Europa 1992. Taryba patvirtino išdėstytus programos tikslus ir pritarė jos įgyvendinimo grafikui.
  • 1986 m. vasario 17 d. valstybės narės pasirašė Europos Bendrijų valstybių narių sutartį (Suvestinį Europos aktą), kuris įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d. Be kitų svarbių pataisų ir naujovių, dokumente numatyta bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 m. sausio 1 d., nustatytos reikalingos teisės derinimo priemonės, įtraukti ekonominės ir pinigų sąjungos klausimai.

10-asis dešimtmetis

  • 1990 m. pasirašyta Šengeno konvencija (1985 m. pasirašyto Šengeno susitarimo įgyvendinimo dokumentas), kuria panaikinamos pasirašiusiųjų valstybių narių vidaus sienų kontrolė bei nustatytos bendros išorės sienų kontrolės taisyklės. Ši konvencija itin reikšminga laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimui.
  • 1992 m. Europos Komisija paskelbė Bendrijos muitų kodeksą, kuriame numatytos bendros prekių įvežimo, vertinimo, sandėlių funkcionavimo ir kitos taisyklės.
  • 1992 m. vasario 7 d. valstybės narės pasirašė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartį, kuria, be kitų svarbių naujovių, numatyta pinigų sąjungos ir bendrų pinigų įvedimo sritis perduoti Europos Bendrijos kompetencijai. Sutarta dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos ypatumų ir įgyvendinimo tvarkaraščio, o baigiamuoju etapu turėjo tapti bendros valiutos įvedimas. 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, oficialiai įgyvendinta ES vidaus rinka.
  • 1996 m. gruodžio mėn. Dubline Europos Vadovų Taryba priėmė Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo paktą, kuriame valstybės sutarė griežtai laikytis Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo terminų ir reikalavimų.
  • 1997 m. liepos mėn. Amsterdamo viršūnių taryba patvirtino vidaus rinkos veiksmų planą, kurio tikslas – šalyse narėse efektyviau įgyvendinti taisykles, pašalinančias mokestines, konkurencijos politikai prieštaraujančios elgsenos bei sektorinės rinkos integracijos kliūtis.
  • 1997 m. spalio 2 d. buvo pasirašyta ir 1999 m. įsigaliojo Amsterdamo sutartis, kurioje įsipareigota įgyvendinti pinigų sąjungą. Kartu siekta šalinti kliūtis laisvam asmenų judėjimui tarp valstybių narių: Bendrijos kompetencijai priskirti prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai. Į Amsterdamo sutartį įtrauktos ir Šengeno sutarties nuostatos.
  • 1999 m. sausio 1 d. į apyvartą sąskaitinių pinigų pavidalu įvestas euras.

Po 2000-ųjų metų: 1-asis dešimtmetis

  • 2002 m. sausio 1 d. euras, kaip bendra valiuta, ėmė cirkuliuoti vienuolikoje ES šalių. Bendros valiutos įvedimas itin prisidėjo prie efektyvesnio vidaus rinkos funkcionavimo ir sėkmingesnio kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo laisvių įgyvendinimo.
  • 2003 m. vasario 1 d. įsigaliojo Nicos sutartis (pasirašyta 2001 m. vasario 26 d.), kurioje įtvirtinta daugiau galių Europos Parlamentui. Be to, išplėstas kvalifikuotos daugumos balsavimo procedūros taikymas tokiose srityse kaip asmenų judėjimo laisvės įgyvendinimas, euro įvedimo reguliavimo priemonės ir kitose. Tai palengvino vidaus rinkos veikimui svarbių sprendimų priėmimo procedūrą.
  • 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašyta ir 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis. Nors ji didesnių pakeitimų vidaus rinkos srityje nenumatė, tačiau įsigaliojo kitos svarbios naujovės, pvz., išplėstas balsavimas kvalifikuota balsų dauguma, išaugo nacionalinių parlamentų reikšmė, sukurtos nuolatinio Tarybos pirmininko ir Vyriausiojo įgaliotinio pareigybės. 
  • 2010 m. gegužės 9 d. M. Monti (Italija) Europos Komisijos prezidentui J. M. Barroso pateikė ataskaitą dėl vidaus rinkos stiprinimo strategijos. Joje buvo įvardyti esminiai sunkumai, su kuriais susiduriama, ir  pateikti pasiūlymai bei gairės dėl vidaus rinkos vystymosi ateities. M. Monti siūlė daugiau dėmesio skirti socialinės infrastruktūros, sanglaudos bei mokesčių politikų integracijai, stiprinsiančiai pačią rinkų integraciją.