Žinantis pasiekia daugiau
 
 
 
Apie ES vidaus rinką path_arrow Svarbiausios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos

Svarbiausios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos

Laisvas asmenų judėjimas

1974 m. gruodžio 12 d. byla Walrave and Koch C–36/74

Ieškovai: Nyderlandų piliečiai Walrave ir Koch

Atsakovas: Tarptautinė dviračių sporto sąjunga

 

Pagrindinės nuostatos:

Draudžiama diskriminacija tautybės pagrindu, nes tai pažeidžia Europos bendrijos sutarties 12, 39 ir 49 straipsnius. Ne tik viešojo sektoriaus valstybinės institucijos, bet ir privačios institucijos privalo laikytis Sutarčių nuostatų, jei jos atlieka įdarbinimo procedūras ar teikia kolektyvines paslaugas.


Du Nyderlandų piliečiai, Walrave ir Koch, į ESTT kreipėsi dėl diskriminuojamojo pobūdžio Tarptautinės dviračių sąjungos nuostatų. Ieškovai dirbo dviračių lenktynių dalyvių lydinčiajame ekipaže, kurio funkcija – lenktynių metu vairuoti motociklus sumažinant vėjo pasipriešinimą, kuris kenkia dviratininkams, bei atlikti kitas su saugaus dviratininkų dalyvavimu varžybose susijusias užduotis. Walrave ir Koch kreipimęsi nurodė, jog taisykles tarptautinėms dviratininkų lenktynėms nustatanti Tarptautinė dviračių sąjunga pakeitė savo nuostatas dėl lenktynių aptarnaujančiojo personalo tautybės. Remiantis naująja tvarka, lydintysis personalas turėjo būti tos pačios tautybės kaip ir dviratininkai. Taigi, remiantis nauja tvarka, olandai Walrave ir Koch neteko galimybės dirbti, nes ispanų dviratininkus lydėti galėjo tik ispanų tautybės personalas.

 

ESTT spręsdamas bylą svarstė, ar Tarptautinės dviračių sporto sąjungos sprendimas pažeidė sutarčių nuostatas.  Savo sprendime ESTT rėmėsi EEB sutarties 12, 39 bei 49 straipsnio nuostatomis, kurios draudžia bet kokią diskriminaciją tautybės pagrindu. Tai draudžiama ne tik valstybinėms institucijoms, bet ir privačioms, kurios teikia paslaugas ir vykdo įdarbinimo procedūras. Jei draudimas būtų taikomas tik valstybiniam sektoriui, atsirastų nelygybė. ESTT nustatė, kad 49 Sutarties straipsnis tiksliai nenurodė, kas konkrečiai gali būti laikoma diskriminacinių priemonių šaltiniu. Todėl, norint ES piliečiams užtikrinti įsidarbinimo laisvę, ji turi būti garantuojama ir privačiose institucijose.

 

ESTT nusprendė, jog Walrave ir Koch atveju jų veikla sporto sektoriuje gali būti prilyginama ekonominei veiklai. Taigi bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu, ribojanti laisvę teikti paslaugas ir verstis ekonomine veikla, yra neteisėta. Tarptautinės dviračių sporto sąjungos sprendimas dėl dviračių lydinčiojo personažo tautybės pripažintas kaip prieštaraujantis Sutarties nuostatoms.

 

Žiūrėti visą bylą

1977 m. spalio 27 d. byla Bouchereau C–30/77

Ieškovas: Prancūzijos pilietis Bouchereau

Atsakovas: Londono Magistratų teismas

 

Pagrindinės nuostatos:

Riboti asmens judėjimo laisvę riboti remiantis visuomenės interesais galima tik tuomet, jeigu asmuo tęstinai vykdo veiklą, keliančią grėsmę visuomenei. Praeityje įvykdyti pažeidimai neleidžia asmens judėjimo laisvės riboti esamu momentu.


Prancūzijos pilietis Bouchereau, dirbantis Jungtinėje Karalystėje, buvo du kartus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl nelegalių narkotikų laikymo. Po antrojo karto Londono teismas turėjo nuspręsti, ar siūlyti Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms deportuoti Bouchereau dėl visuomenės saugumui keliamo pavojaus. Jungtinės Karalystės teisėjas kreipėsi į ESTT dėl pirminio išaiškinimo, ar Bouchereau galima deportuoti iš šalies remiantis visuomenės saugumo motyvu ir ar tai neprieštarautų Europos Bendrijos sutarties 39 straipsniui.

 

ESTT pareiškė, jog kiekvienas veiksmas, ribojantis 39 straipsnyje apibrėžtą laisvę atvykti ir apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir tos valstybės narės piliečiai, laikomas ribojančia priemone. Ribojanti priemonė gali būti pateisinama, jei jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus. Kitaip tariant, ESTT nustatė, kad kiekviena valstybės narės taikoma priemonė, ribojanti laisvą darbuotojų judėjimą, sukuria pasikėsinimą į laisvę. Pasikėsinimas gali būti pateisinamas taikant viešosios politikos išimtį, suformuluotą 39 straipsnio 3 dalyje, jei kilo rimta grėsmė vienam iš fundamentaliųjų visuomenės interesų. Ši nuostata nereiškia, jog galima deportuoti asmenį, įvykdžiusį bet kokį kriminalinį nusikaltimą. Anot ESTT, smulkus viešosios tvarkos pažeidimas – narkotikų laikymas – nėra pakankamas motyvas remtis fundamentaliaisiais visuomenės interesais.

 

Laisvo asmens judėjimo ribojimas visuomenės intereso gynimo pagrindais gali būti taikomas tik tada, jei asmens keliama grėsmė visuomenės interesui yra tęstinio pobūdžio. Jei asmens praeityje įvykdyti pažeidimai rodo, jog jis ir ateityje potencialiai gali vykdyti panašius pažeidimus, tai dar nereiškia, jog kils grėsmė visuomenei. Jei nėra besitęsiančios grėsmės, praeities pažeidimai negalioja ir asmens judėjimo laisvės riboti negalima.

 

Žiūrėti visą bylą

1986 m. liepos 3 d. byla Lawrie – Blum C–66/85

Ieškovas: Jungtinės Karalystės pilietė Lawrie-Blum

Atsakovas: Štutgarto Viduriniojo išsilavinimo tarnyba

 

Pagrindinės nuostatos:

Darbuotojas – asmuo, kuris tam tikru konkrečiu metu pagal darbdavio nurodymus teikė konkrečias paslaugas ir už jas gavo teisėtą užmokestį. Valstybės narės turi teisę riboti kitų valstybių narių piliečių įsidarbinimo jų valstybės tarnyboje galimybes. Teisė užsieniečiams įsidarbinti valstybės tarnyboje negali būti panaikinta: atsižvelgiant į galimo posto funkcijas, taikomos išimtys.


Jungtinės Karalystės pilietė Lawrie – Blum, sėkmingai išlaikiusi  vidurinės mokyklos mokytojų egzaminus, ketino mokytojauti Vokietijoje. Tačiau dėl savo tautybės ji nebuvo priimta į pasiruošimo programą, rengiamą Štutgarto viduriniojo išsilavinimo tarnybos.

 

Vokietijoje mokytojų profesinis rengimas reguliuojamas žemių lygmenyje. Mokslas ir praktika susideda iš universitetinių studijų ir pirmojo valstybinio egzamino bei po jų sekančių pasiruošimo programos ir antrojo valstybinio egzamino. Sėkmingai išlaikius egzaminus, įgyjama mokytojo kvalifikacija. Galiojusi tvarka numatė, kad kandidatas, patekęs į pasiruošimo programą, tampa mokytoju – praktikantu ir tuo pačiu valstybės tarnautoju ir gali naudotis visomis valstybės tarnybos teikiamomis privilegijomis. 1976 ir 1984 reglamentai sugriežtino patekimo į mokytojų pasiruošimo programą: į ją galėjo patekti tik tie, kurie atitiko reikalavimus valstybės tarnautojo statusui pagal Badeno-Viurtembergo žemės Valstybės tarnybos įstatymą. Minėtasis įstatymas numatė, jog valstybės tarnautojo pareigas gali eiti tik Vokietijos pilietis, nebent vidaus reikalų ministro būtų nuspręsta kitaip.

 

Lawrie – Blum užginčijo Badene-Viurtemberge galiojusį reikalavimą motyvuodama, jog jis prieštarauja Bendrijos sutarčių nuostatoms, draudžiančioms diskriminaciją dėl tautybės įsidarbinant. Tačiau visos institucijos, į kurias iki tol Lawrie-Blum kreipėsi, jos skundo nepriimdavo motyvuodamos, jog darbuotojų judėjimo laisvė neapima valstybės tarnybos srities. Vokietijos Apeliacinės teismas nusprendė, jog Valstybinė mokyklų sistema į Sutartyse apibrėžiamas sritis nepatenka, nes tai nėra ekonominio gyvenimo dalis. Lawrie -– Blum tokioms išvadoms prieštaravo teigdama, jog kiekviena apmokama veikla yra ekonominė veikla, todėl patenka į Bendrijos teisės reguliuojamą sritį.

 

ESTT nusprendė, jog mokytoja – praktikantė, dalyvaujanti mokytojų paruošimo programoje, moko ir už pamokas gauna atlyginimą, todėl pagal Europos Bendrijos sutarties 39 straipsnį yra laikoma darbuotoja. Be to, ESTT išaiškino, kad dalyvavimas pasiruošimo programoje neturi būti suprantamas kaip įsidarbinimas valstybės tarnyboje (pagal 39 str. 4 skyrių), kuris užsienio piliečiams ribojamas. Taigi nustatyta, jog Lawrie – Blum asmens judėjimo (šiuo atveju – įsidarbinimo) laisvė buvo pažeista.

 

Ši byla svarbi tuo, jog ESTT pateikė darbuotojo apibrėžimą ir pritaikė funkcinį požiūrį į įdarbinimą valstybinėje tarnyboje. Tai reiškė, jog ESTT gilinosi į valstybės tarnybos posto funkcijas, t.y., kiek konkreti pareigybė susijusi su valstybės interesų apsauga ar naudojimusi viešąja teise. Remiantis šiuo požiūriu, valstybėms narėms leidžiama tik tam tikrą dalį valstybės tarnybos postų skirti išimtinai savo piliečiams.

 

Žiūrėti visą bylą

2000 m. birželio 6 d. byla Angonese C–281/98

Ieškovas: Italijos pilietis Angonese

Atsakovas: Cassa di Risparmo privatus bankas

Pagrindinės nuostatos:

Draudžiama asmenis diskriminuoti dėl jų kalbinę kompetenciją įrodančių pažymėjimų išdavimo vietos.  Kitose valstybėse narėse įgyti kalbinės kvalifikacijos pažymėjimai turi būti pripažinti.


Angonese, Italijos pilietis, kurio gimtoji kalba yra vokiečių, gyvenantis Bolzano provincijoje, išvyko studijuoti į Austriją (1993-1997 m.). Grįžęs 1997 m. nusiuntė paraišką į atestavimo centrą dėl galimybės gauti darbo vietą privačiame Cassa di Risparmio banke Bolzane. Vienas iš reikalavimų norint pakliūti į atestavimo centrą – pažymėjimas, įrodantis dvikalbystę (vokiečių ir italų kalbos). Jį iš valstybinių institucijų buvo galima įgyti  išlaikius egzaminą, vykstantį tik toje provincijoje. Ši procedūra Bolzano gyventojams tapo įprastine, nes dvikalbystės pažymėjimas buvo reikalingas įsidarbinant.

 

Norėdamas gauti darbą privačiame banke, jis pateikė ne tik studijų Austrijoje baigimo pažymėjimą, bet ir papildomus dokumentus, įrodančius, jog Vienos universitete mokėsi anglų, slovėnų ir lenkų kalbų. 1997 m. rugsėjį Cassa di Risparmo bankas Angonesę informavo, jog jis negali būti priimtas į atestavimo centrą, nes neturi reikalingo dvikalbystės pažymėjimo. Nors ir pripažindamas, jog bankas turi teisę įdarbinti tik puikiai įvaldžiusius dvi kalbas, Angonese kreipimęsi teigė, jog konkretaus pažymėjimo reikalavimas yra neteisėtas, nes pažeidžia ES Sutartyse garantuojamą darbuotojų judėjimo laisvę. Ieškovas pasirėmė Europos Bendrijos sutarties 39 straipsniu, draudžiančiu riboti darbuotojų judėjimo laisvę iš vienos valstybės narės į kitą.

 

ESTT nusprendė, jog banko reikalavimas iš tiesų skatino netiesioginę diskriminaciją, nors jis galiojo ir Italijos, ir kitų valstybių narių  piliečiams. Teigiama, jog, nepaisant dvikalbystės reikalavimo teisėtumo, bankas neturėjo reikalauti konkretaus kalbų mokėjimą įrodančio pažymėjimo ir nepripažinti kitose valstybėse narėse įgytų kvalifikaciją įrodančių pažymėjimų. Toks konkrečioje valstybėje narėje ir konkrečioje jos vietoje įgyto pažymėjimo reikalavimas, anot ESTT, sukūrė diskriminaciją tautiniu pagrindu ir savo esme prieštaravo Europos bendrijos sutarties 39 straipsniui.

 

Žiūrėti visą bylą

Laisvas prekių judėjimas

1969 m. liepos 1 d. sujungtos Diamantarbeiders bylos 2/69 ir 3/69

Ieškovas: Deimantų importuotojai, EK

Atsakovas: Belgijos vyriausybė

 

Pagrindinės nuostatos: 

Muitams lygiavertį poveikį turintys apmokestinimai turi būti uždrausti. Kiekvienas mokestis, kuriuo apmokestinamas iš kitos valstybės narės importuojamas produktas, nesvarbu koks nedidelis bebūtų, ir nesvarbu, kokia tvarka taikomas, yra prilyginamas muito mokesčiui.


Belgijos vyriausybė apmokestino importuojamus deimantus 0,33 proc. mokesčiu. Numatyta, kad pajamos, gautos iš šio mokesčio, būtų skiriamos darbuotojų su deimantais socialiniam paramos fondui. Valstybėms narėms ir Europos Komisijai užginčijus tokį sprendimą, Belgijos vyriausybė paaiškino, jog toks mokestis taikomas teisėtam tikslui. Motyvuodama, jog iš mokesčio gautos lėšos netaps vyriausybės nuosavybe, o bus išleistos su deimantais dirbančių darbuotojų poreikiams, atsakovė paneigė, jog šiuo mokesčiu bandoma apsaugoti vidaus prekes. Buvo teigiama, kad toks apmokestinimas nėra muito mokestis, tad 25 Europos Bendrijos sutarties straipsnis jo neapima. Minėtasis straipsnis skelbia, jog muito mokesčiai importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms ir kiti panašūs mokesčiai tarp valstybių narių turi būti uždrausti. Draudimas taikomas ir fiskaliniams mokesčiams.


ESTT nusprendė, jog kiekvienas importuojamoms prekėms taikomas mokestis mažina šių prekių konkurencingumą ir daro tokį patį poveikį, kaip ir muito mokestis. Jokie šio mokesčio panaudojimo tikslai ir priemonės nėra pateisinami. ESTT pareiškė, jog Belgija papildomo mokesčio importuojamiems deimantams privalo atsisakyti. Šiuo sprendimu pabrėžta, jog visi mokesčiai importuojamoms prekėms yra neteisėti, nesvarbu, koks būtų apmokestinimo tikslas.

 

Žiūrėti visą bylą

1974 m. liepos 11 d. byla Dassonville C–8/74

Ieškovas: Škotiško viskio importuotojai Dassonville

Atsakovas: Belgijos Vartotojų tarnyba

 

Pagrindinės nuostatos:

Kiekybiniams apribojimams lygiavertį poveikį turinčios priemonės privalo būti uždraustos. Tokiomis laikytinos visos prekybinės priemonės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai, dabartyje ar galimai ateityje riboja importuojamų prekių kiekį.


Belgijos importo reglamente buvo numatyta, jog visi stiprieji gėrimai, importuoti ir pardavinėjami Belgijoje kaip Škotiškas viskis, turėtų oficialų dokumentą dėl gėrimo originalumo, išduotą kilmės šalyje (šiuo atveju Jungtinės Karalystės). Šis reikalavimas turėjo apsaugoti Belgijos piliečiius nuo neoriginalaus viskio, tačiau kartu jis užkirto kelią importuotojams viskį pirkti Prancūzijoje, kur jis pigesnis, o po to parduoti Belgijoje. Šiuo atveju reikalingo sertifikato įsigyti būtų neįmanoma, taigi importuotojai viskį didesnėmis kainomis privalėtų pirkti Jungtinėje Karalystėje.


ESTT sprendime laikėsi nuomonės, jog visos valstybių narių priimtos prekybos taisyklės, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar galimai trukdyti prekybai pačioje Bendrijoje, laikomos priemonėmis, turinčiomis tokį patį poveikį, kaip ir kiekybiniai apribojimai. Taigi Belgijos reikalavimas pateikti originalumą įrodančius sertifikatus iš kilmės šalies iš esmės trukdė eksportui iš Prancūzijos į Belgiją. ESTT atkreipė dėmesį į 28 Europos Bendrijos sutarties straipsnį, kuriuo draudžiami kiekybiniai importuojamų prekių ribojimai. Belgijos reikalavimas importuojamam viskiui, anot ESTT, prilygsta kiekybinio apribojimo priemonei, todėl yra neteisėtas.

 

Žiūrėti visą bylą

1979 m. vasario 20 d. byla Cassis de Dijon C–120/78

Ieškovas: Rewe-Zentral AG kompanija

Atsakovas: Vokietijos federacinė stipriųjų alkoholinių gėrimų administracija

 

Pagrindinės nuostatos:

Valstybė narė neturi teisės drausti pardavinėti prekę, kuri tinkamai ir teisėtai pagaminta kitoje valstybėje narėje. Tarp valstybių narių galioja abipusio pripažinimo principas.


Rewe Zentral AG Vokietijos Federacinė stipriųjų alkoholinių gėrimų administracija uždraudė pardavinėti Cassis de Dijon, prancūzišką likerį, kuriame alkoholis sudarė 15 - 20 procentų. Draudimas buvo motyvuotas tuo, jog Vokietijoje pardavinėjamas likeris turi turėti mažiausiai 32 procentus alkoholio. Vokietijos vyriausybė buvo įsitikinusi, jog šis reikalavimas apsaugos vartotojus nuo pigesnio likerio, neatitinkančio numatytų standartų. Tuo tarpu Rewe-Zentral AG teigė, jog šis pardavimo apribojimas prieštaravo Europos Bendrijos sutarties 28 straipsniui. Cassis de Dijon negalėjo būti importuojamas iš Prancūzijos ir parduodamas Vokietijoje, nebent Prancūzijos gamintojai pakeistų gamybos procesą. Tuo atveju alkoholio procentas gėrime išaugtų, tačiau kartu padidėtų ir gamybos kaštai, tad kiltų kainos. Vokietijos vyriausybė savo sprendimą neleisti prekiauti Cassis de Dijon gynė tuo, jog jos taikoma priemonė esą nėra diskriminuojamojo pobūdžio: alkoholio kiekio likeryje reikalavimas iš esmės buvo taikoma tiek vidaus, tiek importuojamiems alkoholiniams gėrimams. Be to, buvo teigiama, jog taip ginamas Vokietijos visuomenės interesas ir piliečiai apsaugomi nuo lengvesnio ir pigesnio alkoholio vartojimo augimo.


Savo sprendime ESTT kiekybinių apribojimų priemonių sąvoką išplėtė nurodydamas, kad priemonė galėtų būti laikoma turinčia lygiavertį poveikį net ir nesant importuojamų ir vidaus produktų diskriminavimo. Lygiavertėmis priemonėmis, jei nėra pateisinimo, galima laikyti importuojančios valstybės technines taisykles, kai importuojamiems produktams sudaroma nepalanki padėtis, priverstinai keičiant jų kainas. Jei toks požiūris praktiškai trukdo judėjimo laisvei, jis negali būti teisinamas tuo, kad nėra pakankamo Bendrijos suderinimo. Todėl Teismas nustatė principą, kad kiekvieną produktą, teisėtai pagamintą ir parduodamą kurioje nors valstybėje narėje, vadovaujantis sąžiningomis, įprastinėmis tos valstybės taisyklėmis ir gamybos procesais, turi būti leidžiama parduoti visoje vidaus rinkoje. Tai – valstybių narių atitinkamų taisyklių abipusio pripažinimo principas.

 

Žiūrėti visą bylą

1993 m. lapkričio 24 d. byla Keck (sujungtos C–267/91 ir C–268/91 bylos)

Ieškovas: Prancūzijos piliečiai Keck ir Mithourd

Atsakovas: Strasbūro regioninis teismas

 

Pagrindinės nuostatos:

Kiekybiniams apribojimams lygiavertį poveikį turinčių priemonių uždraudimui taikomos išimtys. ES Sutarčių nuostatos neturi įtakos valstybių narių teisėkūroje pripažįstamoms teisėms intelektinės nuosavybės srityje: prekių judėjimo laisvė gali būti ribojama, jei tą numato pačios valstybės vidiniai teisės aktai. Prekybiniai susitarimai dėl kainų nereiškia, jog importuojamos prekės yra diskriminuojamos, nes jie nesukuria išskirtinai didesnio poveikio importuojamoms prekėms prieš vidaus prekes. Šie susitarimai nereguliuoja prekybos santykių tarp valstybių ir neužkerta kelio vienos šalies narės prekėms patekti į kitos rinką.


Prancūzijos piliečiai Keck ir Mithourd Prancūzijos teisme buvo teisiami už tai, kad neperdirbtas prekes perpardavinėjo už mažesnę kainą (nuostolingas perpardavinėjimas), o tai prieštaravo Prancūzijos įstatymams. Keck ir Mithourd kreipimęsi teigė, jog šis bendras „nuostolingo perpardavinėjimo“ uždraudimas prieštarauja Europos bendrijos sutarties 28 straipsniui. Straipsnyje skelbiama, jog draudžiama taikyti kiekybinius apribojimus importuojamoms prekėms.


Dar nuo Dassonvile bylos laikų ESTT laikėsi nuostatos, jog bet kokios priemonės, kiekybiškai ribojančios prekių importą iš kitų valstybių narių, turi būti draudžiamos. Keck byloje ESTT šią nuostatą kiek pakoregavo ir nustatė, jog nacionaliniai reglamentai dėl kainų, pvz., perpardavinėjimo mažesnėmis kainomis uždraudimas, iš esmės netrukdo prekybai tarp valstybių. Kitaip tariant, sprendimai dėl prekių kainų neišskiria importuojamų ir vietinių prekių, todėl laisvo prekių judėjimo principas nėra pažeidžiamas. Keck ir Mithourd bylos atveju ESTT nusprendė, jog Prancūzijos draudimas perpardavinėti prekes mažesnėmis kainomis neskirtas tarpvalstybinei prekybai reguliuoti. Be to, ši taisyklė neužkerta kelio užsienio prekėms patekti į rinką, ar bent jau nesukuria geresnių sąlygų vidaus prekėms. Anot ESTT, 28 straipsnis gali būti taikomas tik tuomet, jei kiekybinių apribojimų priemonės skriamos tik užsienio prekėms.

 

Žiūrėti visą bylą

1997 m. gruodžio 9 d. byla Europos Komisija prieš Prancūziją C–265/95

Ieškovas: Europos Komisija

Atsakovas: Prancūzijos vyriausybė

 

Pagrindinės nuostatos:

Valstybės narės privalo užtikrinti, jog jų teritorijoje privatūs individai savo veiksmais nesukurtų kliūčių laisvam prekių judėjimui.


Europos Komisija kreipėsi į ESTT dėl dešimties Prancūzijos ūkininkų surengtų atakų prieš importuojamas prekes ir importuotojus. Prancūzijos ūkininkai buvo įsitikinę, jog importuoti pigesnius žemės ūkio produktus iš kitų valstybių narių buvo nesąžininga jų atžvilgiu, tad blokuodavo uostus ir kelius, vedančius į Prancūziją, atakuodavo užsienio prekes vežančius sunkvežimius ir sugadindavo jų turinį. Taip buvo stabdoma prekyba tarp Prancūzijos ir kitų valstybių narių.


Protestai ir boikotai Prancūzijoje buvo įprasta priemonė spręsti nesutarimus dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. Dauguma streikų ar tarptautinių nesutarimų buvo lydimi eitynių ir kelių blokadų. Visuomenė savotiškai rėmė demonstrantus ir tam, jog nekiltų didesnės riaušės, Prancūzijos valdžia protestuojantiems ūkininkams suteikė nemažai elgesio laisvės. Dažnose žemdirbių demonstracijose Prancūzijos policijos pajėgos pasyviai stebėdavo, kaip ūkininkai stabdydavo užsienio prekes gabenančius sunkvežimius ir, liepę vairuotojams išlipti, mašinas padegdavo.


Tokiu Prancūzijos ūkininkų elgesiu buvo nepatenkinti nukentėję importuotojai. Kadangi prieš pačius ūkininkus ar jų lyderius veiksmų imtis buvo sudėtinga, dėmesys atkreiptas į pačią valstybę narę. Po kelerius metus trunkančio spaudimo Europos Komisija apkaltino Prancūzijos vyriausybę motyvuodama 28 Europos Bendrijos sutarties straipsnio pažeidimu. Anot Europos Komisijos, nors prekybai trukdė privatūs asmenys, valstybė tokiems veiksmams galėjo užkirsti kelią. Šis požiūris buvo dažnai taikomas Europos Žmogaus teisių teismo bylose, kuriose taigiama, jog valstybės narės nesugeba užtikrinti tinkamos individų apsaugos prieš kitus asmenis. Į Europos teismo praktiką toks atvejis pateko pirmą kartą.


Atsakovė Prancūzijos vyriausybė savo elgesį grindė tuo, jog kelių blokadų išardymas ir užsienio importuotojų apsaugojimas galėjo sukelti visuomenės pasipiktinimą ir rimtą vidinių riaušių grėsmę. Tuo tarp ESTT nusprendė, jog Prancūzijos valdžia, nesiimdama priemonių apsaugoti užsienio importuotojus ir jų prekes, pažeidė 28 Europos Bendrijos sutarties straipsnį. Straipsnyje pabrėžiama valstybių narių pareiga užtikrinti, kad importuojamoms prekėms nebūtų taikomi ribojimai. Kartu, anot ETT, buvo pažeistas 10 straipsnis, skelbiantis, jog valstybės narės turi imtis visų priemonių, užtikrinančių Sutarčių nuostatų įgyvendinimą.

 

Žiūrėti visą bylą

Laisvas paslaugų judėjimas

1974 m. gruodžio 3 d. byla van Binsbergen C–33/74

Ieškovas: Nyderlandų pilietis Van Binsbergen

Atsakovas: Nyderlandų vyriausybė

 

Pagrindinės nuostatos:

Valstybė narė gali imtis priemonių riboti užsienio piliečio paslaugų teikimą tuo atveju, kuomet asmuo naudojasi laisve teikti paslaugas, tačiau išvengia nustatytų reikalavimų laikymosi, nes toje valstybėje narėje nėra įsisteigęs. Asmeniui turi būti leidžiama teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, nors jis ten nėra įsiregistravęs.


Nyderlandų pilietis van Binsbergen kreipėsi į ESTT dėl šalyje galiojančios tvarkos, pagal kurią teisininkai, norėdami atstovauti asmenis teisme, privalo būti įsisteigę Nyderlanduose. Teisininkas Kortmann, atstovavęs van Binsbergen Nyderlandų Socialinio saugumo teisme, bylos eigoje persikėlė į Belgiją. Remdamasi vietos įstatymais, Nyderlandų valdžia nušalino jį nuo van Binsbergen atstovavimo byloje. Kaip teigė van Binsbergen, šis veiksmas prieštaravo Europos bendrijos sutarties 49 straipsniui. Straipsnyje skelbiama, jog paslaugų teikimas neturi būti ribojamas asmenims, įregistravusiems savo veiklą kitoje šalyje, o ne toje, kurioje teikiamos paslaugas. Anot ieškovo, straipsnis draudžia diskriminuoti paslaugų teikėją tiek dėl jo pilietybės, tiek dėl paslaugų teikimo įregistravimo vietos. Nyderlandų valdžios reikalavimas teikiant teisines paslaugas būti įsisteigus, anot ieškovo, trukdo efektyviam paslaugų teikimui.


Atsakovas, Nyderlandų vyriausybė, paskelbė, kad jų reikalavimas teisinių paslaugų teikėjams būti įsiregistravusiems Nyderlanduose – neatskiriama jų teisinės sistemos dalis. Ji argumentavo, kad taip užtikrinama tinkama teisėjų priežiūra ir užkertamas kelias galimam piktnaudžiavimui. Besinaudodami paslaugų teikimo valstybėse narėse laisve, Nyderlandų teisėjai profesinę veiklą galėtų įsiregistruoti kitoje valstybėje narėje, kur tam palankesnės sąlygos, o pačias paslaugas teiktų savo gimtoje šalyje.


ESTT nusprendė, jog valstybė narė turi teisę kelti reikalavimus dėl įsisteigimo procedūrų, kurios leistų geriau prižiūrėti teisininkų praktinę veiklą. Paslaugų teikėjai neturi piktnaudžiauti laisve teikti paslaugas kitose valstybėse narėse siekdami išvengti numatytų veiklos registravimo procedūrų. Tačiau vien tai, jog deklaruota gyvenamoji paslaugų teikėjo vieta nėra ta, kurioje jis teikia paslaugas, dar neleidžia jam riboti laisvę šia veikla užsiimti. Taigi iš esmės ESTT pripažino, jog van Binsbergen nušalinimas nuo pareigų jam pakeitųs gyvenamąją vietą buvo neteisėtas.

 

Žiūrėti visą bylą

1991 m. liepos 25 d. byla Gouda C–288/89

Ieškovas: 10 kabelinės televizijos transliuotojų atstovai, dirbantys Nyderlanduose

Atsakovas: Nyderlandų vyriausybė


Pagrindinės nuostatos:

Draudžiamos priemonės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoja kitos valstybės paslaugų teikėją prieš vietinį. Tam tikra kultūrinė valstybės narės politika, kuria pabrėžiamas visuomenės interesas ir tuo apribojamos galimybės paslaugą teikti užsieniečiams, nėra laikoma diskriminacijos priemone. Priemonės, turinčios paslėptą tikslą neleisti teikti paslaugų užsienio teikėjui siekiant išlaikyti nacionalinio paslaugų teikėjo monopolį, laikomos neleistinomis.


Į ESTT buvo kreiptasi po to, kai Nyderlandų Žiniasklaidos kontrolės atstovai nubaudė užsienio kabelinės televizijos transliuotojus, kurių laidose ir reklamose nesilaikyta oficialių Nyderlandų kalbos reikalavimų. Nyderlandų valdžios institucijos, motyvuodamos tokį savo sprendimą teigė, jog šios priemonės padeda įgyvendinti jų kultūros politiką audio vizualiniame sektoriuje. Ieškovai – užsienio kabelinės televizijos transliuotojai – nurodė, jog pritaikytos ribojimo priemonės prieštarauja laisvo paslaugų teikimo užsienio valstybėje narėje laisvei.


Šioje byloje ESTT išaiškino, jog valstybė narė turi teisę riboti reklamų transliavimą siekdama vartotojų interesų apsaugos ar įgyvendindama tam tikrą kultūros politiką bei siekdama programų kokybės. Visgi tokios priemonės gali būti laikomos diskriminuojančiomis, jei ribojimas taikomas tik užsienio transliuotojams ir taip stiprinamas nacionalinių transliuotojų monopolis. ESTT šioje byloje išskyrė dviejų rūšių priemones, kuriomis diskriminuojami užsienio paslaugų teikėjai. Tiesioginė diskriminacija dažnai susijusi su pilietybe ar įsisteigimo vieta. Šiuo būdu tiesiogiai ir atvirai diskriminuojami ne valstybės narės piliečiai ir kitose valstybėse narėse įsisteigę paslaugų teikėjai. Netiesioginė diskriminacija atsiranda tuomet, kai užsienio paslaugų teikėjams veikla ribojama „užslėptomis“ priemonėmis, pavyzdžiui, draudimas motyvuojamas kultūros politikos įgyvendinimo ar viešojo intereso argumentais. ESTT nurodė, kokio pobūdžio viešuoju interesu remiantis leidžiama riboti paslaugų teikimą:

  • Profesionalumo taisyklėmis, kuriomis siekiama apsaugoti vartotoją;
  • Intelektinės nuosavybės apsauga;
  • Darbuotojų apsauga;
  • Vartotojų apsauga;
  • Nacionalinio istorinio ir meninio palikimo saugojimu;
  • Kultūros politikos įgyvendinimu.


Bet kuriuo iš šių atvejų valstybė narė turi pateikti tiesioginius įrodymus, patvirtinančius, kad paslaugų teikimas ribojamas teisėtai. Gouda bylos atveju ESTT pripažino, kad užsienio programų transliuotojams buvo pritaikytos netiesioginės laisvo paslaugų teikimo ribojimo priemonės.


Žiūrėti visą bylą

1995 m. lapkričio 30 d. byla Gebhard C–55/94

Ieškovas: Vokietijos pilietis Gebhard

Atsakovas: Milano teisininkų taryba


Pagrindinės nuostatos:

Asmuo, norintis įsisteigti, turi laikytis valstybės narės nurodytų sąlygų ir paisyti reikalingų procedūrų, tačiau tos sąlygos iš esmės negali riboti jo įsisteigimo laisvės.


Gebhard, Vokietijos pilietis, gavęs leidimą užsiimti teisininko praktika, 1978 m. persikėlė į Italiją. Čia gyveno jo žmona, Italijos pilietė, ir trys vaikai. Nuo tada Gebhard užsiiminėjo teisine veikla ir buvo asociacijos, vienijančios kelias advokatų kontoras ir užsiiminėjančios teisine praktika Milane, bendradarbis ir asocijuotas narys. 1989 m. Gebhard atidarė savo advokato kontorą ir pasivadino avvocato. Keli kiti buvę jo kolegos teisininkai pateikė Milano teisininkų tarybai skundą, kuriame išdėstė, jog Gebhard neturėjo reikalingos kvalifikacijos, leidžiančios jam vadintis avvocato Italijoje. Gebhard teisininko laipsnį įgijo Vokietijoje. Nors Taryba pripažino, jog jis turėjo teisininko laipsnį, įgytą kitoje valstybėje narėje, ir dešimties metų darbo Italijoje patirtį, tačiau nusprendė, jog Gebhard trūksta kvalifikacijos, reikalingos naudojantis avvocato titulu. Tuo remdamasi, Taryba pusei metų sustabdė Gebhard praktinę veiklą. ESTT savo sprendimą ji motyvavo tuo, jog Gebhard neatitiko reikalavimų Italijoje dirbantiems advokatams: nepriklausė Valstybės specialistų organui, nebuvo jų asocijuotas narys ar bendradarbis. Nors Italijos įstatymai numatė, jog kitose valstybėse narėse kvalifikaciją įgiję teisininkai turi teisę Italijoje laikinai imtis teisinės praktikos, tačiau jiems nėra leidžiama vadintis avvocato ir atidaryti nuosavą kontorą.


ESTT nutarė, jog reikalavimas priklausyti teisininkų asociacijai ar kitam panašiam organui norint valstybėje narėje pradėti teisinę veiklą prieštarauja vidaus rinkos įsisteigimo laisvei. Teismas rėmėsi Europos bendrijos sutarties 43 straipsniu, kuriuo draudžiamos priemonės, ribojančios įsisteigimo laisvę kitos valstybės narės piliečiams. Šis draudimas taip pat taikomas priemonėms, ribojančioms agentūrų, šakinių įmonių, filialų steigimą. ESTT pabrėžė, jog įsisteigimo laisvė apima laisvę pradėti ir vykdyti savarankišką verslą, steigti ir valdyti įmones.


ESTT paskelbė, jog nacionalinės priemonės, kurios trukdo naudojimuisi keturiomis laisvėmis ar daro naudojimąsi mažiau patrauklų, iš esmės gali būti taikomos, tačiau jos privalo atitikti tam tikras sąlygas:

  • Būti taikomos tokiu būdu, kuris nediskriminuotų tam tikrų asmenų grupių;
  • Priemonių naudojimą galima pateisinti tik bendruoju visuomenės interesu;
  • Turi atitikti tikslą, kurio siekiama jas taikant;
  • Neturi apimti daugiau draudimų, negu būtina.


Visi ribojimai, jei jie nėra visuotinio pobūdžio (tiek valstybės narės, tiek kitos valstybės narės piliečiams), yra neteisėti. Jeigu jie taikomi visiems, tačiau trukdo laisvam paslaugų judėjimui ar daro jį mažiau patrauklų, taip pat tampa neteisėtais.


Milano teisininkų tarybos reikalavimai priklausyti teisininkų asociacijai ar panašiam organui ETT laikyti teisėtais, nes galiojo tiek Italijos piliečiams, tiek užsieniečiams. Tačiau atsisakymas įregistruoti advokatų kontorą remiantis viešuoju interesu pripažintas neleistina priemone.


Ši byla svarbi tuo, jog joje ETT pataikė priemonių, kuriomis leista riboti įsisteigimą ar laisvą kapitalo, paslaugų, prekių ir asmenų judėjimą, apibūdinimus. Vadinamąja Gebhardo formule remtasi ir vėliau, kuomet į teismą kreiptąsi dėl įvairių laisvą judėjimą ribojimų.

 

Žiūrėti visą bylą

2002 m. liepos 11 d. byla Carpenter C–60/100

Ieškovas: Filipinų pilietė Carpenter, ištekėjusi už Didžiosios Britanijos piliečio.

Atsakovas: Jungtinės Karalystės Valstybės sekretorius.


Pagrindinės nuostatos:

Valstybės narės turi teisę užsieniečiui riboti laisvę teikti paslaugas, jei tai pateisinama viešojo intereso gynimu. Šiam tikslui pasiekti pasirinktos ribojimo priemonės turi būti jam proporcingos. Jei ne ES pilietis gyvena valstybėje narėje be leidimo ir yra sukūręs šeimą, jo deportavimas reikštų jo teisės į šeimą pažeidimą.


Filipinų pilietybę turinti Carpenter 1994 m. gavo šešių mėnesių leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę. Pasibaigus leidimo terminui, ji neišvyko iš šalies ir dėl naujo leidimo į valdžios institucijas nesikreipė. 1996 m. gegužę, Carpenter ištekėjo už Jungtinės Karalystės piliečio. Po dviejų mėnesių ponia Carpenter kreipėsi dėl nuolatinio leidimo gyventi Jungtinėje Karalystėje motyvuodama, kad yra šios šalies piliečio sutuoktinė. Tačiau jos prašymą Valstybės sekretorius atmetė ir išdavė išsiuntimo (deportavimo) iš Jungtinės Karalystės orderį, motyvuodamas, kad taip daroma dėl visuomenės tvarkos ir saugumo. Carpenter šį sprendimą užginčijo teigdama, jog, nors ji pati ir neturi tiesioginės teisės apsigyventi valstybėje narėje, tačiau teisė likti Jungtinėje Karalystėje kyla iš laisvių, kuriomis naudojasi jos sutuoktinis. Jam garantuojama laisvė Europos Sąjungoje teikti ir gauti paslaugas. Carpenter sutuoktinis turėjo savo verslą ir pardavinėjo reklamos skiltis medicinos ir kituose moksliniuose žurnaluose, taip pat teikė įvairias administravimo ir leidybos paslaugas jų redaktoriams. Verslas buvo įsteigtas Jungtinėje Karalystėje, kur dirbo ir daugumos žurnalų leidėjai, tačiau Carpenter tekdavo dirbti su agentais iš kitų valstybių, tad jis dažnai keliavo į kitas ES šalis.


Carpenter savo kreipimęsi teigė, jog dėl verslo reikalų jos vyrui tenka daug keliauti, o tai daryti jam daug lengviau, kai ji rūpinasi jo vaikais iš pirmosios santuokos. Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimas Carpenter deportuoti, anot ieškovės, iš esmės ribojo jos sutuoktinio laisvę teikti paslaugas kitose valstybėse narėse. Jei Carpenter būtų priversta išvykti atgal į Filipinus, vyras arba vyktų su ja, arba liktų Jungtinėje Karalystėje. Abiem atvejais nukentėtų jo verslas.


ESTT išaiškino, jog Carpenter sutuoktinio teikiamos paslaugos patenka į Europos bendrijos sutarties 49 straipsnyje apibrėžtą sritį. Be to, ESTT paskelbė, jog valstybė narė turi teisę riboti laisvę užsieniečiui teikti paslaugas, jei to ribojimo tikslas yra apsaugoti visuomenės interesą. Tačiau visos ribojimo priemonės turi atitikti tikslą. Teismas taip pat nustatė, jog sprendimas Carpenter deportuoti iš esmės pažeidė teisę į šeimos gyvenimo apsaugą, kurią Bendrijos teisė garantuoja. Buvo pabrėžta, jog nors asmuo ir neturėjo leidimo apsigyventi valstybėje narėje, tačiau jo šeimos nariai buvo tos šalies gyventojai. Asmens deportavimas reikštų teisės į šeimos apsaugą pažeidimą. ESTT nusprendė, jog Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimas Carpenter deportuoti motyvas – visuomenės tvarka ir saugumas nebuvo pakankamas. Nors ji ir pažeidė Jungtinės Karalystės nustatytą imigracijos tvarką, tai nesukėlė grėsmės gyventojų saugumui.

 
Žiūrėti visą bylą

Laisvas kapitalo judėjimas

1981 m. lapkričio 11 d. byla Cassati C–203/80

Bylos ieškovas: Italijos pilietis Casati

Bylos atsakovas: Italijos Bolzano provincijos teismas

 

Pagrindinės nuostatos:

Kapitalo judėjimas suprantamas kaip investicijos į nekilnojamąjį turtą, tiesioginės investicijos į bendrovės akcijas įsigyjant dalį akcijų paketo arba vertybinių popierių įsigijimas kapitalo rinkoje, dividendų užsienio valstybėje gavimas, taip pat kaip fizinis monetų ir banknotų gabenimas per sieną.


Į ESTT kreipėsi Italijos Bolzano provincijos teismas dėl administracinės piliečio Casati bylos. Italas Casati, gyvenęs Vokietijoje, administracinio teismo buvo nubaustas dėl prieš tai Italijoje nedeklaruotų Vokietijos pinigų pereksportavimo į kitą šalį. Casati, kirsdamas Italijos sieną, privalėjo užpildyti formą V-1, kaip reikalavo administraciniai reglamentai, tačiau to nepadarė. Jis pažeidė nuo 1976 m. Italijoje galiojusias itin griežtas valiutos operacijų taisyklės. Kiekvienas pažeidimas, įvykdytas Italijos piliečių ar Italijoje gyvenančių užsieniečių, buvo griežtai baudžiamas.


Į ESTT kreiptasi norint išsiaiškinti, ar Casati veikla iš esmės buvo teisėta ir nenusižengė Sutarčių nuostatoms dėl laisvo kapitalo judėjimo. ESTT byloje atskyrė laisvo mokėjimų judėjimo ir laisvo kapitalo judėjimo sąvokas. Buvo pabrėžta, jog laisvas kapitalo judėjimas skiriasi nuo prekių, paslaugų ar asmenų judėjimo. Jis turi būti užtikrinamas tik tiek, jog netrukdytų laisvam vidaus rinkos funkcionavimui. Asmenys, norėdami pasinaudoti kapitalo judėjimo tarp valstybių narių laisve, privalo laikytis valstybėje narėje galiojančių valiutos operacijos įstatymų. Taigi ESTT nusprendė, jog Casati, nusižengęs Italijoje galiojusiai valiutos deklaravimo tvarkai, administraciniu būdu buvo nubaustas teisėtai.

 

Žiūrėti visą bylą